BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



RolioBlogas

2018-07-09

Talonėli, talonėli…

Posted by Rolandas Lukošiūnas in Be temos

Nūdien pasaulis pilnas įvairių istorijų, nuotykių, nutikimų. Socialinė medija mirga marga tek gerai žinomais vardais, tiek niekada negirdėtais, bet visada patraukia mūsų dėmesį ir sukelia kažkokias emocijas. Dažniausiai, tai būna situacijos kurios artimos mums patiems ir mūsų patirčiai. Štai kaip kad ir ši, amžinos kovos tarp keleivio ir kontrolieriaus pavyzdys. Vaizdo įrašas, kurį galite rasti ant mano FB “sienos” ar bet kur kitur tam pačiame FB, jau sulaukė milžiniškos sėkmės - apie 0,5 milijono peržiūrų. Jei ta močiutė būtų žinojusi, kad taip bus ir būtų patalpinusi į YouTube su monetizacija, jau būtų uždirbusi ne tik, kad ant autobuso bilietų likusiam gyvenimui, bet gal ir kraitį savo šešemetei anūkėlei. Na, nesvarbu… Svarbu, kad žmonės dalinasi tokiais dalykais ir tai sulaukia atgarsio. Aš taip pat dalinuosi, nors ir žinau, kad mano rašliava toli nenueis… Tiesiog gerai pažįstu savo draugus, jie per daug protingi, kad dalintųsi tokiomis kvailystėmi, kaip mano tušti paistalai. Na, bet tiek to…. :-)

Įdomi situacija. Ši istorija, tai kaip dar vienas įrodymas, jog gyvename kažkokiame keistame pasaulyje ir kad esame kažkokie labai keisti padarai su labai keista smegenų sandara. Neseniai girdėjau, kad yra priimtas toks įstatymas, jog vairuotojams nebereikia turėti su savimi nei vairuotojo pažymėjimo, nei transporto priemonės tech. paso, bet vat iki šios srities tokie ar bent panašūs pokyčiai dar neatėjo. Ir, tiesą sakant, abejoju ar greitai ateis…
Visos profesijos palieka kažkokį įspaudą žmogaus psichologijoje, bet yra keletas ypatingų, kur tas įspaudas matosi labai stipriai. Aš nekalbu apie gydytojus, teisėtvarkos pareigūnus, mokytojus ar pan. Šių kilnių profesijų atstovai dažniausiai jau gimsta su tam tikromis savybėmis, kurios reikalingos sėkmingai veiklai. Nors, tiesos dėlei, jų tarpe daugybė pasirinkusių ne tą kelią. Tačiau dabar ne apie tai… Dažnai pajuokaujam, jog pvz. taksistas - tai ne darbas, o gyvenimo būdas. Tai keleivių kontrolės pareigūnas taksistą lenkia visa galva, o gal net ir dviem. Kalbu ne iš savo asmeninės patirties, nes nukentėti neteko, o jei ir buvo kada, tai tik dėl mano paties klaidos. Tačiau turėjau porą išskirtinių atvejų, kur teko pasireikšti. Vieną kartą teko ginti kontrolierę nuo neblaivaus ir labai pikto “zuikučio”, o kitą kartą traukti iš “troublebus’o” nelabai įgalų (čia rimtai) pilietį, pirma nuėmus du ant jo gulinčius ir prie grindų prispaudusiu kontrolierius. Buvo linksma… :-D Kas įdomu, jog abiem atvejais aš pats vos nenukentėjau nuo tų pačių kontrolierių. Nesigilinsiu į detales, nes labai ilga istorija gausis, bet po šių įsimintinų nuotykių aš supratau vieną tiesą, jog kontrolierius, tai ne tik profesija ar gyvenimo būdas, tai tokia savotiška filosofijos atšaka - kontrolieriucionizmas. Tada aš pradėjau gilintis, stebėti ir studijuoti, o kas gi renkasi šį darbą? Nenorėdamas įžeisti tų kurie tokie nėra, visgi įvardinsiu. Įspūdis susidaro toks, jog dažniausiai tai:
- pikto ir sunkaus charakterio žmonės sunkiai randantys bendrą kalbą ir diskusijose niekada neapsieinantys be pakelto tono ir žodelio “blet”.
- neseniai išgyvenę tokią gyvenimo tragediją, kaip atleidimas iš darbo ir artimai susidūrę su žiauriomis lietuviškos darbo rinkos sąlygomis, o ypač su viena iš jų - jei tau virš 40 - ties, tu esi miręs, o jei nemirei, tai jau smirdi lavonu ir mums tokių nereikia. Kaip žinia, didžioji dauguma kontrolierių gerokai peržengę šia amžiaus ribą.
- jie visada vedini požiūrio - kaltas ne aš, aplinką kalta
- tai pakankamai tingūs asmenys, nes šis darbas, tai ne griovius kasti. Už griovius gal ir moka daugiau, bet gi liežuviu malt, tai ne kastuvu mojuot.
- jie visada teisūs ir bekompromisiai
- galiu klysti, bet JIE tikriausiai “neturi” vaikų, tėvų, senelių, mėgstančių išgerti pusbrolių ar draugų arba visi šie išvardintieji neturi JŲ
- jie visada viską prisimena ir nedaro jokių klaidų
- jiems važiavimas be bilieto, tai mirtina nuodėmė tolygi devintojo nuopuolio rato peržengimui. Nors patiems juk pirkti nereikia, pagal pareigybę priklauso. Na, kaip angelui sparnai ar velniui ragai…
Tai vat, ties tuo ir apsistokim…Tik dar kartą noriu pasakyti, jog ne visi tokie. Teko sutikti daugel mandagių, besišypsančių, besisveikinančių (!!!) ir net porą prisimenančių, jog šiandien susitinkame ne pirmą kartą.
Apibendrinant, galima tvirtinti, jog čia trūksta elementaraus žmogiškumo ir elementarios žmogiškos meilės kitam asmeniui. Tačiau ko norėti, kai didžioji dalis visuomenės serga ta pačia liga. Žmogus negaunantis meilės negali jos duoti kam nors kitam. Netikit? Paskaitykit komentarus po bet kuriuo Delfio straipsniu :-D

Rodyk draugams

2018-07-06

Trumpi pamąstymai

Posted by Rolandas Lukošiūnas in Be temos

Kaip ir kasdien, naršydamas populiariausiuose socialiniuose tinkluose, Bernardinai.lt portale užtikau straipsnį, pavadinimu “Lietuva - valstybė be karūnos”. Visų pirma, tai tikriausiai nera pats geriausias straipsnis liepos 6 - tai dienai… Antra - šiek tiek užkabino jo vienpusiškumas ir istorinių faktų pateikimo būdas. Žinoma, tai ir vėl tik mano asmeninė nuomonė, kuria ir norėčiau pasidalinti. Na, o pilną straipsnį galite rasti ir pateikti savo nuomonę minėto portalo FB paskyroje.

Viskas buvo taip, kaip buvo ir mes esame ten, kur esame… Faktas tas, jog Lietuva net ir priėmusi krikščionybę vis tiek kelis šimtmečius balansavo ant išnykimo ribos. Taip, buvo ir pakilimų ir nuopuolių, tačiau net ir žengus šį žingsnį jos niekas nepaliko ramybėje, o valdančių šeimų tarpusavio rietenos ir intrigos geros įtakos tikrai nedarė.
Istoriniai faktai nepavaldūs mūsų valiai, bet leidžiasi būdami interpretuojami, o kiekviena interpretacija tėra subjektyvi nuomonė su didesniu ar mažesniu pritarimo laipsniu. Tie visi žaidimai “o jei būtų buvę taip, tai dabar būtų taip” tėra rašymas šakėm ant vandens, nes niekas negali žinoti kaip būtų, jeigu būtų… Tačiau, jei jau leidžiamės žaisti, tai tokiu atveju - o kas būtų buvę, jei Lietuva nebūtų buvusi apkrikštyta? Gal ji, kas labai tikėtina, būtų sunaikinta? O gal ji būtų išlikusi, kas taip pat labai tikėtina, tačiau dar labiau unikalesnė nei dabar? Ne tik su savo unikalia kalba ir kultūriniu paveldu (kurio didžiosios dalies net nežinome arba asimiliuotą svetimą paveldą laikome savu), bet ir su unikalia religija ir jos sąlygojamu unikaliu požiūriu į savo artimiausią aplinką ir apskritai į visą pasaulį. Aš nežinau ar egzistuoja tokia studija apie tam tikro tikėjimo poveikį žmogaus psichologijai ir kur žmogus vedinas savo pasirinkto ar primesto tikėjimo gali atsidurti ir kokiu tapti, bet man asmeniškai labiau patinka manyti, jog tautos iš kurių nebuvo atimta jų tikroji religija yra tyresnės, geresnės ir turinčios daugiau išminties. Aišku, galima tam paprieštarauti ir sakyti, jog yra tokių kurios reikalauja žmogiškųjų aukų ar remiasi kanibalizmu…. Tai tokias religijas geriausiai gydo civilizacija, o jei konkrečiai, tai vienas svarbiausių jos aspektų - švietimas. Be to, mes niekada nebuvome tokie ir švietėjiška įdėja anksčiau ar vėliau vis tiek būtų mus pasiekusi vienokiu ar kitokiu budu. Ir aš esu beveik įsitikinęs, o gal reikėtų sakyti noriu tikėti, jog Lietuva nors ir saugodama savo tikėjimą ir nesiekdama karališkos karūnos, vis vien būtų išlikusi. Su kalba kuri būtų evoliucionavusi gal kiek kitokia linkme, su raštu kuris atrodytų kiek kitaip ir t.t. Tačiau su tautiniais bruožais, kurie yra į nieką nepanašūs ir su labiau išlikusiu identitetu, kuris atsispyrė svetimos religijos invazijai. Ir gal net šiuolaikiniame pasaulyje mums būtų lengviau tvarkytis, o mūsų požiūris būtų visiškai kitoks, tiek į aplinkinius, tiek į pačius save.
Viskas ką aš čia rašau, taip pat tėra “šakėm ant vandens”… Bet reziumuojant - svarbiausia, kad ir kur bevedė istorijos vingiai, mes išlikome, turime didingą istorija, unikalią kalbą ir laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Beliko susitvarkyti su savimi ir sąmoningai metus gręžioti atgal, keliauti pirmyn. Praeities istorijos negalima pamiršti ir negalime jos pakeisti, bet galime iš jos mokytis. Tačiau rytojaus istorija priklauso tik nuo mūsų ir mes ją darome šią akimirką.
Su Mindauginėm, brangieji!
Gražios dienos! 

Rodyk draugams

2018-07-04

Atleiskit, pratrūkau…

Posted by Rolandas Lukošiūnas in Be temos
Šiandien viename socialiniame tinkle už akių užkliuvo vieno partinio asmens post’as apie problemas sveikatos sistemoje ir apie tai, kaip priimami įstatymai ir kaip tragiškai jie gali įtakoti žmonių likimus. Aš nesu specialistas tuose dalykuose, taigi patarimų dalinti negaliu, bet atsidurti tokioje situacijoje tikrai nenorėčiau, nes skaitant žmogaus laišką apie savo netektį ir įvykių eigą iki jos, svetimas skausmas tampa savu. Na, o kaip viso to išdava, šis mano emocinis pliūpsnis. Gal ne visai į temą, bet vis tiek… Ir šiaip labai ilgas, tai galit neskaityt.
Kuo toliau tuo dažniau ateina tokia mintis, jog Lietuvoje tikrai yra žmonių kurie supranta kas yra blogai ir žino kaip turi būti ir kad jiems jau laikas atvesti prie seimo rūmų ne porą tūkstančių, bet šimtatūkstantinę, o gal net milijoninę minią. Laikas, bet ar išdrįs vieni pakelti balsą, o kiti jam paklusti? Nieko nėr blogiau, kai tauta serga vergo sindromu, įskiepytu per gerą šimtmetį ir dar blogiau, kai tam vergui pakanka lėšų prasimaitinti. Tada vergvaldys gali ant jo joti, jį mušti, engti ar net nužudyti pačiais įmantriausiais būdais ir jis su viskuo sutiks, nes juk sumokėta maistu ir menama laisve.
Gyvename demokratinėje visuomenėje, tačiau, gal demokratija ir yra šiai dienai “geriausia valdymo forma”, bet ji tiek išsigimusi, jog likęs tik jos pavadinimas. Įstatymus kuria mažuma neatsižvelgdama į daugumos poreikius, o tie poreikiai labai dažnai būna gyvybiškai svarbūs. Nežinau kaip tai veikia, bet žvelgiant paprasto piliečio akimis, beveik visas atkurtos nepriklausomybės laikotarpis tėra slaptas politinis žaidimas kortomis arba kauliukais iš “babkių”, kuriame vienodomis proporcijomis pasiskirstę tokie faktoriai - įgūdžiai, sėkmė, blefas. Visi žaidėjai susiskirstę grupėmis žaidžia kruviną pokerį žmonių likimais. Kartai jie persigrupuoja, kartais pralošia ir iškrenta, kartais ateina nauji, kartais, daugiau ar mažiau kvaili ar protingi, bet vienodai pavojingi.
Kiekvieno žaidimo esmėje svarbiausia yra nepriekaištinga technika. Jam reikia proto, bet nereikia širdies. Ta prasme, reikia puikių įgūdžių, bet nereikia išminties, kuri ateina tik tada, kai tie du poliai - protas ir širdis - veikia išvien. Protas, tai sausas faktas ar skaičius ir mokėjimas juo manipuliuoti. Širdis, tai emocija ar jausmas ir gebėjimas jį atliepti. Sakysite, kurti įstatymams nereikia emocinio prado? Bet gi, ponai, kai žvelgiat į mirštančio žmogaus nuotrauką ar skaitote tekstą po ja, apie to žmogaus liūdną baigtį, ar jūsų galvoje sukasi tik sausas faktas - “mirė”? O gal tai skaičius - “minus vienas”? Tokiu atveju, jūs esate absoliutūs psichopatai ir tamstų vieta ne įstatymus kuriančioje institucijoje, bet beprotnamyje kuo toliau nuo visuomenės. Nes, jei grįžtant prie esmės, šis žaidimas yra ne tik apie faktus, bet ir apie žmones. Ir kai tie žaidimo faktoriai susilieja išvien, reikia išmintingų sprendimų. Tik vat viena problema… Ar dar yra asmenų kurie sugebėtų priimti tokius sprendimus? Mano subjektyvia nuomone, žiūrint per emocinę prizmę, analizuojant protu ir atsižvelgiant į prėjusį laiką bei įvykius, aš tokių nematau. Dėl tos priežasties ir ateina tokia mintis, jog privalome kažką keisti globaliu mastu arba būsime pasmerkti amžinai vergystei ar net skausmingai mirčiai.
Šiuo metu veikianti sistema, tai girnos kurios neturi emocijų, tačiau turi nepriekaištingą veikimo techniką. Žmonės šiai sistemai - tik grūdai girnoms. Tačiau reikia suprasti, jog girnų veikimo principas labai vienpusiškas ir yra veiksmingas tik tada, kai reikia malti grūdus. Tačiau, jei pradėsime į jas dėti akmenis, jos pradės strigti, byrėti, lūžti ir galiausiai sustos ir taps neveiksnios. Ką noriu tuo pasakyti, kad kol žmonės tapatins save su grūdais, jie niekada negalės pasipriešinti girnų sistemai. Jie privalo pasikeisti ir elgtis ne taip, kaip to reikalauja sistema, bet taip, kad sistema dirbtų kaip jie reikalauja. Tačiau, tai labai sudėtingas procesas, kurio esmėje yra žmogiškasis sąmoningumas ir jo augimo puoselėjimas. Gaila tik, jog tai absoliučiai utopinė įdėja, nes šiai dienai niekam nereikia ištikrųjų sąmoningo piliečio. Šiuolaikinėje visuomenėje sąmoningumas ugdomas kryptingai. Žmogus mokomas žvelgti į pasaulį dvejopai, tam kad mokėtų pritaikyti dvejopus standartus - pirma sau, paskui kitam. Ir toks standartų taikymo principas kažkam labai naudingas, nes kuo labiau žmonės atsigrežia į save, tuo sunkiau jiems susvienyti ir siekti bendro tikslo. Ką, beje, mes ir matome vykstant tėvynėje, o ir apskritai pasaulyje. Kiekvienas šaukia iš savos varpinės, vietoj to, kad sueitų į vieną aikštę. Maža to, kai kas nors pakviečia į tą aikštę susirinkti, didžioji dalis vis tiek lieka savo varpinėj, nes iš aukščiau geriau gi matosi ir niekas nesistumdo, nešaukia į ausį, nekalba “apie savo nuobodžias, asmenines problemas”…
Taip, tokia nūdien tvarka ir toks šiandieninio “vergo gyvenimas”. Visi turi pakankamai duonos ir žaidimų. Na, gal ir norisi daugiau ir riebiau, bet į aikštę eiti tingisi, be to, savo nuosavą varpinę turiu, tai nueisiu parėkausiu truputį. Gal išgirs, o gal ne, nežinia… Svarbu, kad tik neatimtų!
Gyvuok per amžius, būk laiminga brangi tėvyne…. Oi, o koks tavo vardas?!

Rodyk draugams

2018-03-26

Sveiki visi!

Posted by Rolandas Lukošiūnas in Be temos

Tai pirmasis mano įrašas čia ir pirmoji žinutė apie tai, jog šiame puslapyje galėsite perskaityti mano mintis apie supantį mane pasaulį ir apie tai, kaip aš jame gyvenu. Galėčiau visa tai rašyti ir specialiai tam sukurtoje Facebook’o paskyroje, tačiau taip jau gaunasi, jog ten mano įrašus pasiekia tik ribotas kiekis žmonių ir pagrinde, mano draugų, kurie dažniausiai vertina subjektyviai ir gal per daug teigiamai. Na, bet tam jie ir draugai… :-)  O juk kartais labai norisi pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais su šiek tiek didesne auditorija. Ir ne tik pasidalinti, bet ir pasisemti išminties iš kitų, o gal net kartais užvesti ant “teisingos minties” tą, kuris ieško atsakymų į jį kankinančius klausimus. Klausimus, kurie retsykiais būna ant “gyvybės ir mirties” ribos, o svarbiausia - į visiškai paprastus ir kasdienius. Taip, taip, būtent į tokius… Nes mūsų suformuoti atsakymai į juos kuria virtines aplinkybių kurios, savo ruožtu, sudėlioja įvairiausias kliūtis mūsų kelyje arba padeda jas sėkmingai apeiti. Nežinau kaip Jūsų, bet mano kelyje tokių kliūčių ištisa galybė ir joms nugalėti vien vidinių mano paties resursų nepakanka. Tenka ieškoti atsakymų ir priemonių. Dažnai… Taigi, labai tikiuosi, kad ir Jūs rasite čia ką nors, kas duos atsakymą. Beje, turiu pasakyti, jog atsakymus duoda ne tik pritarimas, bet ir prieštaravimas. Pastarasis gal net labiau, nes iššaukta protinga (!!!) vieša diskusija ar gilūs vidiniai samprotavimai dažnai atveda prie tikslo greičiau nei taikus, bet bereikšmis palinksėjimas galva. Tiesa, aš neveltui padėjau šauktukus prie žodžio “protinga” tuo jį išskirdamas. Mano nuomone, jei diskusijos metu Jums kyla begalinis noras nutraukti, pažeminti, kaip nors susikeikti ar kažkaip panašiai pasielgti su savo oponentu, ji tiesiog nebetenka savo prasmės. Tuomet geriausia viską baigti ir daugiau prie to nebegrįžti, o jei grįžti, tai tik įsisąmoninus, jog išlieta pagieža neturi savyje nieko išskyrus pagiežą ir, kad nė vienas karas neatneša nieko, išskyrus skausmą. Tačiau, jei jau labai norite skausmo, įsikaskit sau į pirštą, nes gali būti, jog tai ką pajausit padės suprasti, ką jaučia tas kuriam kandate. Tad kalbėkimės, diskutuokime ir gyvenkime nesikandžiodami. Ir apskritai, viską naudokime pagal paskirtį - kojas vaikščiojimui, rankas darbui, smegenis mąstymui, na, o dantis maisto kramtymui ;-)

Tai vat tiek tos kalbos iš manęs šiandien. Skaitliukas sufleruoja, jog jau parašiau 376 žodžius, bet dar parašysiu kelis. Tačiau tik tam, jog palinkėčiau Jums geros kloties ir išsakyčiau savo viltį, jog matomės ne paskutinį kartą.
Gražios dienos!

Rodyk draugams