BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



RolioBlogas

2018-07-09

Talonėli, talonėli…

Posted by Rolandas Lukošiūnas in Be temos

Nūdien pasaulis pilnas įvairių istorijų, nuotykių, nutikimų. Socialinė medija mirga marga tek gerai žinomais vardais, tiek niekada negirdėtais, bet visada patraukia mūsų dėmesį ir sukelia kažkokias emocijas. Dažniausiai, tai būna situacijos kurios artimos mums patiems ir mūsų patirčiai. Štai kaip kad ir ši, amžinos kovos tarp keleivio ir kontrolieriaus pavyzdys. Vaizdo įrašas, kurį galite rasti ant mano FB “sienos” ar bet kur kitur tam pačiame FB, jau sulaukė milžiniškos sėkmės - apie 0,5 milijono peržiūrų. Jei ta močiutė būtų žinojusi, kad taip bus ir būtų patalpinusi į YouTube su monetizacija, jau būtų uždirbusi ne tik, kad ant autobuso bilietų likusiam gyvenimui, bet gal ir kraitį savo šešemetei anūkėlei. Na, nesvarbu… Svarbu, kad žmonės dalinasi tokiais dalykais ir tai sulaukia atgarsio. Aš taip pat dalinuosi, nors ir žinau, kad mano rašliava toli nenueis… Tiesiog gerai pažįstu savo draugus, jie per daug protingi, kad dalintųsi tokiomis kvailystėmi, kaip mano tušti paistalai. Na, bet tiek to…. :-)

Įdomi situacija. Ši istorija, tai kaip dar vienas įrodymas, jog gyvename kažkokiame keistame pasaulyje ir kad esame kažkokie labai keisti padarai su labai keista smegenų sandara. Neseniai girdėjau, kad yra priimtas toks įstatymas, jog vairuotojams nebereikia turėti su savimi nei vairuotojo pažymėjimo, nei transporto priemonės tech. paso, bet vat iki šios srities tokie ar bent panašūs pokyčiai dar neatėjo. Ir, tiesą sakant, abejoju ar greitai ateis…
Visos profesijos palieka kažkokį įspaudą žmogaus psichologijoje, bet yra keletas ypatingų, kur tas įspaudas matosi labai stipriai. Aš nekalbu apie gydytojus, teisėtvarkos pareigūnus, mokytojus ar pan. Šių kilnių profesijų atstovai dažniausiai jau gimsta su tam tikromis savybėmis, kurios reikalingos sėkmingai veiklai. Nors, tiesos dėlei, jų tarpe daugybė pasirinkusių ne tą kelią. Tačiau dabar ne apie tai… Dažnai pajuokaujam, jog pvz. taksistas - tai ne darbas, o gyvenimo būdas. Tai keleivių kontrolės pareigūnas taksistą lenkia visa galva, o gal net ir dviem. Kalbu ne iš savo asmeninės patirties, nes nukentėti neteko, o jei ir buvo kada, tai tik dėl mano paties klaidos. Tačiau turėjau porą išskirtinių atvejų, kur teko pasireikšti. Vieną kartą teko ginti kontrolierę nuo neblaivaus ir labai pikto “zuikučio”, o kitą kartą traukti iš “troublebus’o” nelabai įgalų (čia rimtai) pilietį, pirma nuėmus du ant jo gulinčius ir prie grindų prispaudusiu kontrolierius. Buvo linksma… :-D Kas įdomu, jog abiem atvejais aš pats vos nenukentėjau nuo tų pačių kontrolierių. Nesigilinsiu į detales, nes labai ilga istorija gausis, bet po šių įsimintinų nuotykių aš supratau vieną tiesą, jog kontrolierius, tai ne tik profesija ar gyvenimo būdas, tai tokia savotiška filosofijos atšaka - kontrolieriucionizmas. Tada aš pradėjau gilintis, stebėti ir studijuoti, o kas gi renkasi šį darbą? Nenorėdamas įžeisti tų kurie tokie nėra, visgi įvardinsiu. Įspūdis susidaro toks, jog dažniausiai tai:
- pikto ir sunkaus charakterio žmonės sunkiai randantys bendrą kalbą ir diskusijose niekada neapsieinantys be pakelto tono ir žodelio “blet”.
- neseniai išgyvenę tokią gyvenimo tragediją, kaip atleidimas iš darbo ir artimai susidūrę su žiauriomis lietuviškos darbo rinkos sąlygomis, o ypač su viena iš jų - jei tau virš 40 - ties, tu esi miręs, o jei nemirei, tai jau smirdi lavonu ir mums tokių nereikia. Kaip žinia, didžioji dauguma kontrolierių gerokai peržengę šia amžiaus ribą.
- jie visada vedini požiūrio - kaltas ne aš, aplinką kalta
- tai pakankamai tingūs asmenys, nes šis darbas, tai ne griovius kasti. Už griovius gal ir moka daugiau, bet gi liežuviu malt, tai ne kastuvu mojuot.
- jie visada teisūs ir bekompromisiai
- galiu klysti, bet JIE tikriausiai “neturi” vaikų, tėvų, senelių, mėgstančių išgerti pusbrolių ar draugų arba visi šie išvardintieji neturi JŲ
- jie visada viską prisimena ir nedaro jokių klaidų
- jiems važiavimas be bilieto, tai mirtina nuodėmė tolygi devintojo nuopuolio rato peržengimui. Nors patiems juk pirkti nereikia, pagal pareigybę priklauso. Na, kaip angelui sparnai ar velniui ragai…
Tai vat, ties tuo ir apsistokim…Tik dar kartą noriu pasakyti, jog ne visi tokie. Teko sutikti daugel mandagių, besišypsančių, besisveikinančių (!!!) ir net porą prisimenančių, jog šiandien susitinkame ne pirmą kartą.
Apibendrinant, galima tvirtinti, jog čia trūksta elementaraus žmogiškumo ir elementarios žmogiškos meilės kitam asmeniui. Tačiau ko norėti, kai didžioji dalis visuomenės serga ta pačia liga. Žmogus negaunantis meilės negali jos duoti kam nors kitam. Netikit? Paskaitykit komentarus po bet kuriuo Delfio straipsniu :-D

Patiko (0)

Rodyk draugams



Leave a reply