BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



RolioBlogas

2018-07-04

Atleiskit, pratrūkau…

Posted by Rolandas Lukošiūnas in Be temos
Šiandien viename socialiniame tinkle už akių užkliuvo vieno partinio asmens post’as apie problemas sveikatos sistemoje ir apie tai, kaip priimami įstatymai ir kaip tragiškai jie gali įtakoti žmonių likimus. Aš nesu specialistas tuose dalykuose, taigi patarimų dalinti negaliu, bet atsidurti tokioje situacijoje tikrai nenorėčiau, nes skaitant žmogaus laišką apie savo netektį ir įvykių eigą iki jos, svetimas skausmas tampa savu. Na, o kaip viso to išdava, šis mano emocinis pliūpsnis. Gal ne visai į temą, bet vis tiek… Ir šiaip labai ilgas, tai galit neskaityt.
Kuo toliau tuo dažniau ateina tokia mintis, jog Lietuvoje tikrai yra žmonių kurie supranta kas yra blogai ir žino kaip turi būti ir kad jiems jau laikas atvesti prie seimo rūmų ne porą tūkstančių, bet šimtatūkstantinę, o gal net milijoninę minią. Laikas, bet ar išdrįs vieni pakelti balsą, o kiti jam paklusti? Nieko nėr blogiau, kai tauta serga vergo sindromu, įskiepytu per gerą šimtmetį ir dar blogiau, kai tam vergui pakanka lėšų prasimaitinti. Tada vergvaldys gali ant jo joti, jį mušti, engti ar net nužudyti pačiais įmantriausiais būdais ir jis su viskuo sutiks, nes juk sumokėta maistu ir menama laisve.
Gyvename demokratinėje visuomenėje, tačiau, gal demokratija ir yra šiai dienai “geriausia valdymo forma”, bet ji tiek išsigimusi, jog likęs tik jos pavadinimas. Įstatymus kuria mažuma neatsižvelgdama į daugumos poreikius, o tie poreikiai labai dažnai būna gyvybiškai svarbūs. Nežinau kaip tai veikia, bet žvelgiant paprasto piliečio akimis, beveik visas atkurtos nepriklausomybės laikotarpis tėra slaptas politinis žaidimas kortomis arba kauliukais iš “babkių”, kuriame vienodomis proporcijomis pasiskirstę tokie faktoriai - įgūdžiai, sėkmė, blefas. Visi žaidėjai susiskirstę grupėmis žaidžia kruviną pokerį žmonių likimais. Kartai jie persigrupuoja, kartais pralošia ir iškrenta, kartais ateina nauji, kartais, daugiau ar mažiau kvaili ar protingi, bet vienodai pavojingi.
Kiekvieno žaidimo esmėje svarbiausia yra nepriekaištinga technika. Jam reikia proto, bet nereikia širdies. Ta prasme, reikia puikių įgūdžių, bet nereikia išminties, kuri ateina tik tada, kai tie du poliai - protas ir širdis - veikia išvien. Protas, tai sausas faktas ar skaičius ir mokėjimas juo manipuliuoti. Širdis, tai emocija ar jausmas ir gebėjimas jį atliepti. Sakysite, kurti įstatymams nereikia emocinio prado? Bet gi, ponai, kai žvelgiat į mirštančio žmogaus nuotrauką ar skaitote tekstą po ja, apie to žmogaus liūdną baigtį, ar jūsų galvoje sukasi tik sausas faktas - “mirė”? O gal tai skaičius - “minus vienas”? Tokiu atveju, jūs esate absoliutūs psichopatai ir tamstų vieta ne įstatymus kuriančioje institucijoje, bet beprotnamyje kuo toliau nuo visuomenės. Nes, jei grįžtant prie esmės, šis žaidimas yra ne tik apie faktus, bet ir apie žmones. Ir kai tie žaidimo faktoriai susilieja išvien, reikia išmintingų sprendimų. Tik vat viena problema… Ar dar yra asmenų kurie sugebėtų priimti tokius sprendimus? Mano subjektyvia nuomone, žiūrint per emocinę prizmę, analizuojant protu ir atsižvelgiant į prėjusį laiką bei įvykius, aš tokių nematau. Dėl tos priežasties ir ateina tokia mintis, jog privalome kažką keisti globaliu mastu arba būsime pasmerkti amžinai vergystei ar net skausmingai mirčiai.
Šiuo metu veikianti sistema, tai girnos kurios neturi emocijų, tačiau turi nepriekaištingą veikimo techniką. Žmonės šiai sistemai - tik grūdai girnoms. Tačiau reikia suprasti, jog girnų veikimo principas labai vienpusiškas ir yra veiksmingas tik tada, kai reikia malti grūdus. Tačiau, jei pradėsime į jas dėti akmenis, jos pradės strigti, byrėti, lūžti ir galiausiai sustos ir taps neveiksnios. Ką noriu tuo pasakyti, kad kol žmonės tapatins save su grūdais, jie niekada negalės pasipriešinti girnų sistemai. Jie privalo pasikeisti ir elgtis ne taip, kaip to reikalauja sistema, bet taip, kad sistema dirbtų kaip jie reikalauja. Tačiau, tai labai sudėtingas procesas, kurio esmėje yra žmogiškasis sąmoningumas ir jo augimo puoselėjimas. Gaila tik, jog tai absoliučiai utopinė įdėja, nes šiai dienai niekam nereikia ištikrųjų sąmoningo piliečio. Šiuolaikinėje visuomenėje sąmoningumas ugdomas kryptingai. Žmogus mokomas žvelgti į pasaulį dvejopai, tam kad mokėtų pritaikyti dvejopus standartus - pirma sau, paskui kitam. Ir toks standartų taikymo principas kažkam labai naudingas, nes kuo labiau žmonės atsigrežia į save, tuo sunkiau jiems susvienyti ir siekti bendro tikslo. Ką, beje, mes ir matome vykstant tėvynėje, o ir apskritai pasaulyje. Kiekvienas šaukia iš savos varpinės, vietoj to, kad sueitų į vieną aikštę. Maža to, kai kas nors pakviečia į tą aikštę susirinkti, didžioji dalis vis tiek lieka savo varpinėj, nes iš aukščiau geriau gi matosi ir niekas nesistumdo, nešaukia į ausį, nekalba “apie savo nuobodžias, asmenines problemas”…
Taip, tokia nūdien tvarka ir toks šiandieninio “vergo gyvenimas”. Visi turi pakankamai duonos ir žaidimų. Na, gal ir norisi daugiau ir riebiau, bet į aikštę eiti tingisi, be to, savo nuosavą varpinę turiu, tai nueisiu parėkausiu truputį. Gal išgirs, o gal ne, nežinia… Svarbu, kad tik neatimtų!
Gyvuok per amžius, būk laiminga brangi tėvyne…. Oi, o koks tavo vardas?!

Patiko (0)

Rodyk draugams



Leave a reply